Įžvalgos

Pinigų plovimo prevencijos teisiniai reikalavimai dažniausiai yra adresuojami TIK privačiam verslui. Ar tikrai šių teisinių reikalavimų nuostatos, t.y. galutinių naudos gavėjų identifikavimas,  turėtų būti taikomos tik privačiam verslui, o viešajam sektoriui – ne? Juk vieša paslaptis, kad visose šalyse, ne tik Lietuvoje, viešojo sektoriaus pirkimai atliekami pagal atitinkamas viešųjų pirkimų įstatymų nuostatas ir juose išleidžiami milijonai, o dažnu atveju – ir daug daugiau.

Pinigų plovimo prevencijos teisiniuose reikalavimuose[1] yra numatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl galutinio naudos gavėjo identifikavimo yra taikomos kitiems įpareigotiems subjektams. Įpareigotų subjektų[2] sąrašas baigtinis, jame yra trylika pozicijų (auditoriai, antstoliai, notarai, kai kurios LEZ įmonės, depozitinių virtualiųjų valiutų piniginių operatoriai etc).

Pinigų plovimo prevencijos teisinė nuostata yra taikytina visoms įmonėms, neatsižvelgiant į jos teisinę formą, bet galutinio naudos gavėjo identifikavimo nuostata taikytina TIK privačiam sektoriui – tai trylikai pozicijų, esančių kiti įpareigoti subjektai sąraše.

Pačiame Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme (toliau – Įstatymas) labai aiškiai (ir daug kartų) konstatuojamos tiek sąvokos „klientas“ ir „galutinis naudos gavėjas“ atskirai, tiek ryšys tarp jų – kai kalbama apie kliento ir galutinio naudos gavėjo tapatybės nustatymą, bet nėra nei vieno žodelio apie reversinį variantą – tiekėjo ir galutinio naudos gavėjo identifikavimą.

Aukščiau pateiktos įžvalgos leidžia numanyti, kad į galimą ar būsimą klientą ir galutinį naudos gavėją reikia žiūrėti ypač atidžiai, bet į tiekėjus – ne, nes apie juos Įstatyme net neužsiminta. Savaime suprantama, kad jei tokio teisinio reikalavimo nėra Įstatyme (dėl tiekėjo galutinio naudos gavėjo identifikavimo), nei viena įmonė savanoriškai to neatlikinės.

Įstatymas nėra lietuviškos kilmės – šio dokumento pabaigoje yra nurodomi įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai[3]. Tad, darytina prielaida, kad į Lietuvos teisę yra perkelta tai, kas yra numatyta Europos Sąjungos teisės aktuose ir dėl to gali būti, kad ne viskas iki galo sujungta (tiekėjo ir galutinio naudos gavėjo identifikavimas).

Paprastai tariant, galutinis naudos gavėjas turėtų būti fizinis asmuo arba, retesniais atvejais, jis galėtų būti ir juridinis asmuo (jei galutinis savininkas yra valstybė ar pan.). Dažnai tarp akcininko ir galutinio naudos gavėjo dedamas lygybės ženklas, bet taip yra toli gražu ne visuomet. Didelių įmonių valdymo schemos yra labai klaidžios, ypač tais atvejais, kai kalba pakrypsta apie ofšorines organizacijas. Atsekti, kas iš tiesų yra galutinis naudos gavėjas, gali būti itin sudėtinga.

Atsižvelgiant į esamus Įstatymo nuostatų taikymo neaiškumus, teikėme paklausimą LR Teisingumo ministerijai. Išskirčiau du įdomius atsakymo aspektus:

1. Teisingumo ministerija lyg sutinka su mintimi, kad Įstatymo nuostatos galėtų teoriškai būti taikytinos net tik privačiam verslui, bet ir viešajam sektoriui.
2. Teisingumo ministerija savo atsakymo ir UAB Raimda auditas užklausimo kopiją išsiuntė ir Viešųjų pirkimų tarnybai dėl šių priežasčių:
   • Galutinį atsakymą dėl tiekėjams taikytino galutinio naudos gavėjo identifikavimo turėtų priimti Viešųjų pirkimų tarnyba;
   • Teisingumo ministerija teigia, kad, iš vienos pusės, Įstatyme nėra prievolės tiekėjams nustatyti galutino naudos gavėjo tapatybę. Kita vertus, Teisingumo ministerija pripažįsta, kad, žvelgiant iš moralinės pusės, tiekėjas turėtų prievolę įvardinti galutinį naudos gavėją. Tad, atrodo, jog Teisingumo ministerija paliko klausimą atvirą ir persiuntė savo atsakymo ir UAB Raimda auditas užklausos kopiją Viešųjų pirkimų Tarnybai tam, kad ji pateiktų savo verdiktą.

LR Viešųjų pirkimų įstatyme, kuris yra taikomas viešojo sektoriaus pirkimams, nėra nei vieno žodžio apie galutinio naudos gavėjo idenifikavimą. Viešųjų pirkimų tarnybos atsakymas buvo perdėm oficialus (iš tiesų, tokio atsakymo ir tikėjausi): viešojo sektoriaus įmonių atliekamiems pirkimams nėra keliami reikalavimai, kurie nėra numatyti įstatymuose, tai yra vykdant viešojo sektoriaus pirkimus nėra teisinės prievolės identifikuoti galutinį naudos gavėją.

LR Teisingumo ministerijos atsakymą laikyčiau gana drąsiu, nes oficialiame atsakyme UAB Raimda auditas ministerija išreiškė mintį, kad iš moralinės visuomenės lūkesčių pusės, tiekėjo-galutinio naudos gavėjo identifikavimas galėtų būti svarbus.

LR Viešųjų pirkimų tarnyba, tuo tarpu, vadovaujasi tik įstatymo raide – to, ko nėra įstatyme, nereikia ir reikalauti.

Lietuva yra maža valstybė ir, norėdami tobulėti, turime priimti atsakingus ir drąsius sprendimus. Ar mūsų valstybinės institucijos sugebės žengti bent moralinį (o gal ir juridinį?..) žingsnį į priekį tam, kad būtume skaidresni? Šią dieną šis klausimas lieka atviras.

Prieduose:

1. 2020 10 23 UAB Raimda auditas LR Teisingumo ministerijai teiktas paklausimas
2. 2020 11 18 gautas atsakymas iš LR Teisingumo ministerijos
3. 2020 12 09 gautas atsakymas iš LR Viešųjų pirkimų tarnybos

[1] LR Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas Nr.VIII-275 1997 06 19 (aktuali redakcija 2020 07 10)
[2] Įstatymo 2 straipsnio 10 dalis
[3] Įstatymo pabaigoje pateikiama nuoroda į penkis šiuo Įstatymu įgyvendinamus Europos Sąjungos teisės aktus (direktyvas ir reglamentus)